paviskinti

pavìskinti tr. 1. NdŽ žr. pavizginti 1. 2. SD¹133, SD202,277, Sut, NdŽ, KŽ pajudinti, pakrutinti: Nepaviskinamas, nepakrutinamas SD¹95. Paviskinami daiktai SD328. Dar vienąkart paviskinsiu ne tiktai žemę, bet ir dangų Ch¹PvŽ 12,26. Kaip ne nendre siūbuojančia, bet drūta ir nepaviskinama visada kas galės būt geruose darbuose? SPI49. | prk.: Tegul nedžiaugias iš mane visokias persekiotojas manas…, kad išvystų mane paviskintą PK47. O eš mano žmonims Izrael vietą paskirsiu ir anus čiepysiu, idant anys tinai gyventų ir daugesnia nebus paviskinami BB1Krn18,9. Tai… yra gruntas stipras, kurio gundymai šėtono nepaviskina SE189. Laikotės vieroje nutvirtinti ir pastiprinti, o ne paviskinti nuog nusitikėjimo Evangelijos BtPvKol1,23. Ta muzika turėjo savyje ką meliodijišką ir jausmiai širdį paviskinančią Bs.

nepavìskintai adv.; Sut: Tikėkimėg, broliai mieliausieji, stipriai ir nepaviskintai (orig. nepaviskintaiai), jog V. Christus iž tiesos ižg numirusių kėlės DP405. | refl. SPI6, Sut, KŽ: Nes galybės dangaus pasiviski[n]s, ir tad išvys sūnų žmogaus DP12. Ir žvaizdės puldinės iš dangaus, ir galybės dangų̃ pasiviskins A.Baran. Dovydas nes kalba apie jį: regėjau Viešpatį, visados akyse mano ans, nes yra po dešinei (rankai) mano, idand kada nepasiviskinčia Ch¹ApD2,25.

\ viskinti; įviskinti; išviskinti; paviskinti; suviskinti